Dvasia komoje / One month in Laconia

Visi vis klausinėja, kaip mes čia šiaip jaučiamės ir gyvenam.

Tai va, atsakymas:

Šiandien jau mėnuo kaip mes JAV. Jau lyg ir praėjo kultūrinis šokas, adaptavomės. Radom ką valgyt, nepritvojo dušas - krioklys, nebebaisu vaikščiot kelis km į vieną pusę ir į kitą, susibendravom su žmonėm. Tai norma lyg ir.

Išvis jau dabar praėjo ir stadija "Dieve brangus, neįmanoma čia gyventi." Atrodo, įmanoma visai, susidėlioji visus darbus ir lieka laiko poilsiui, o pailsėt irgi yra kur - ežerai, kalnai, vandenynas... Žodžiu, džiaukis, žmogau.

Bet žinokit, nesuklydom pavadindamos įrašą šitaip. Dabar jau perėjom į kitą stadiją. Dabar atrodo, kad plaukiojam kažkokiam dibtiniam pasaulėlyje, kur visi visada išsiviepę iki ausų,  visi paslaugūs, atsiprašinėja, dėkoja ir t.t. už kiekvieną mažą veiksmelį. Ir natūraliai gi suvokiam, kad visur visada būna dvi pusės, būna juoda ir balta ir pasaulis tikrai ne rūžavas, tik va niekaip nepavyksta rasti kitos pusės. 

Norisi kažkokio tikrumo, emocijų, gilesnių ir rimtesnių diskusijų. Nematėm per šį mėnesį, kad kas nors būtų perpykęs arba nusiminęs juodai arba išvis koks nors neigiamas. Nors jie nesišypso šiaip sau visą dieną, išsiviepia standartine šypsena keliom sekundėm pasisveikinimui tik (šimtą kartų per dieną pasisveikint su tuo pačiu žmogum gali, norma). Ir suvokiam, kad kažkur visa tai, ko nematom, čia irgi turi egzistuoti, tai kur? Mene gal. Iš pradžių atrodė, kad teatro pasiilgstam, bet panašu, kad dar ne tiek paties teatro pasiilgstam, kiek apskritai kokio nors originalumo ir išradingumo ir bandymo kažkaip kitaip kelti probleminius klausimus. Kai bandai vietinius apie tai klausinėt, tai jie siūlo tau plaukiot jachta ir panašaus pobūdžio pramogas... Rūta facebooke prieš kelias dienas kalbėjo su vienu Berlyne sutiktu teatralu, tai pasipasakojo, kaip mes čia būnam. Sakė jis: "Priklausot jūs Europai, kur menai, kultūra..." Ir tikrai, taip trūksta ko nors, kas iššauktų gilesnius pamąstymus ir diskusijas. Siaubas.

Ir dar čia ne viskas. Dar labiau bunkam nuo apsimetinėjimo, kad dirbam. Gavom abi po kelias dienas tokio pasiutusio lakstymo darbe, kai išvis nėra laiko nieko mąstyti, tik dėliojiesi užduotis mintyse iš eilės ir sprendi ką po ko daryt, kad kuo greičiau susisuktum. Tai po kelias dienas tokias gavom. Visa kita - laiko šūdinimas. Jei dirbi ryte, tai tą laiką bent yra su kuo šūdint. Paskaitai kieno nors laikraštį, pakalbi su kitais žmonėm virtuvėje, pakramtai ką nors. O kai dirbi po pietų, lieki vienui viena ir nėra nei žmonių, nei veiklos. Nueini į paplūdimio barą, pasiimi kokias 3 lėkštes, tada neskubėdama parsiveži su vežimuku jas į virtuvę, tada jau tenka mąstyti, kaip tempt virtuvėj bent 10 minučių, nes jei nuneši lėkštes į apačią iškart, tai tada teks ten be vietos maltis. Tas yra dar blogiau, nei virtuvėj trūnyt. Tai iš to neturėjimo ką veikt Justė dėlioja padėklus pagal dydį, spalvas ir naujumą ir jau pertvarkė visas lentynas aplink, o Rūta jau išrankiojo kiekvieną akmenuką ir šapelį iš tarpų tarp grindų plytelių. Ir dar šakutes dėliojam, kad sutaptų kiekvienos dantukai ir idealiai pagal išlinkimus būtų sudėtos viena prie kitos. Tai įsivaizduojat, kokių minčių gali kilt, kai dėlioji šakutes šitaip? Protinės sausros visiškai. Degradavimas. Po tokio laiko stūmimo jau nieko nebesinori, išeini kaip maišu trenkta. Jau tikrai geriau lakstyt visą dieną nieko nespėjant ir vakare krist į lovą be jėgų, nei kad šitaip.

Na bet liko dar du su puse mėnesio, tad bandom neverkšlenti, o susigalvojam, ką visgi galim nuveikti ir priimam viską kaip iššūkį, ir išbandymą. 

Beje, laukiam siūlymų įvairiausių. Va priėjimas prie Laconijos bibliotekos katalogų, prieš siūlydami pasižiūrėkit ar mes galim tą gauti :)

***

Hi guys,

this was a blog post to our families and friends because they keep on asking how do we feel here. So, ooooh, we're good, thanks. :)

P. S. For more information contact in person :)